Buvau nustebintas. Darbe mes, vyrai, ėjom sveikint moterų. Nupirkom kiekvienai gėlių ir ėjom per kabinetus. Vienam kabinete buvo suėję iš to aukšto visos moterys ir lyg laukė mūsų. Pasveikinom, pasakėm po kalbą. Jos lyg niekur nieko pakvietė į kambariuką "ant kavos". O ten kaip ir stalas paruoštas buvo. Kam kavos, kam arbatos, pyragas (namų g-bos), brendis, vynas, lengvas užkandis... Žodžiu buvau labai nustebintas ir pasijutau lyg būtų kokia vyrų diena. Labai malonu buvo iš Jų pusės. Negana to, vakare nusibeldžiu pas draugę (ne vienas- su gėlėm!) O manęs jau laukia vakarienė, po to šampanas, torčiukas... Pati geros nuotaikos, džiaugėsi matydama ir t.t. Po tos dienos (tai po vakar) vis dar nesuprantu ar tai jos čia mums dėkoja už sveikinimus ar mes čia lyg būtume nusipelnę ko. Žodžiu nuostabi šventė, moterys yra pakylėtos ir gauna daug dėmesio iš vyrų- nors tą dieną. Lieku joms dėkingas. Jos ir dėl mūsų daug padaro ir daug stengiasi.
Būti tuo kuris tūlike net lemputės nesugebėtų pakeist? Ir dar kaži kaip lovoj... Toks žaisliukas nebent dėl interjero dekoracijos, kai merginos draugės ateina, pasirodyt.
#1 , #3 pirma eilutė: "Brangusis, Aš moteris"- čia iš kas antro anekdoto žinome, kad "brangusis" kreipiamasi į savo sutuoktinį. Būnant poroje kreipiamasi: "zuikeli, meškiuk, mažuti, durneli...".
Pasisako, kad esa moteris. Kiekviena pana bent iki 40 metų sakys aš dar jauna ir esu panelė.
Jei dar neaišku- apibendrinu: procentais didžioji dalis vyr. lyties atstovų yra nusivažiavę ir tiek atleidę vadeles, kad moterys priverstinai pradėjo augintis kiaušus ir pradėjo rūpintis bent trim kampais iš keturių. Taigi, jei šį tekstą matytume sakant tą moterį kuri santuokoje gyvena 20-30 metų- tai viskas čia labai realiai atrodo.